Top Logo ALUNTA
TITULINIS arrow KAIMAS arrow Ekologija arrow Karo pramone paremtas žemės ūkis – pražūtingas
MENIU
TITULINIS
NAUJIENOS
MEDŽIOKLĖ
STRAIPSNIAI
SPAUDOJE
KAIMAS
KONTAKTAI
GALERIJA
PAIEŠKA
NUORODOS
Orų prognozė
REGISTRUOKIS





Pamiršote slaptažodį?
Dar neužsiregistravote? Užsiregistruokite!
Naujienos trumpai
mod_dbrss2 AJAX RSS Reader poweredbysimplepie

Karo pramone paremtas žemės ūkis – pražūtingas Spausdinti El.paštas
2017 m. kovo 31, Penktadienis

Active ImageMums sakė, kad išėjus iš planinės ekonomikos gyvensime geriau, laisvoji rinka ir privatizacija viską sustatys į vietas… Dabar mums sako, kad turime parduoti savo žemę užsieniečiams. Mūsų šalis neturi stiprios pramoninės gamybos, neturi gausių gamtinių resursų, nėra iš ko mokėti dotacijų žemės ūkiui.

Valdas STOKNA

Karo pramonė – žemės ūkio industrializavimo pagrindas

Valdžia aklai tarnauja korporacijų stumiamam ir ES palaikomam stambiajam agro verslui – o tai prekyba technika, sėklų verslas, chemizacija ir prasiskolinimas bankams. Štai ką mums davė „išsivystęs“ žemės ūkis.

Tuo tarpu smulkieji ūkininkai yra žlugdomi, jie neneša pelno korporacijoms, neperka didelės į tankus panašios žemės ūkio technikos, mažai naudoja chemijos priemonių.

Ką reiškia vien sėklų registro sudarymas ir uždraudimas prekiauti ir dalinti ten neįrašytas senų veislių sėklas, kurioms nereikia cheminės apsaugos, trąšų…

Po abiejų pasaulinių karų pasaulyje buvo prikaupta dideli kiekiai cheminių medžiagų, tad korporacijos nusprendė jas parduoti nieko neperkančiam tuometiniam žemės ūkiui. Prasidėjo amonitų sintezė – tai buvo sintetinių trąšų gamybos pradžia. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išrastos garstyčių dujos, kurios davė pradžią insekticidų gamybai. 1947 m. JAV pradėta gaminti karo mašinas primenanti stambioji žemės ūkio technika. Vakarų žemės ūkio vystymosi pagrindu tapo karo pramonė.

Pagal šią schemą chemijos bei žemės ūkio technikos gamintojai turtėja, o žemės ūkis tampa nuostolingas. Tuomet įvedamos dotacijos.

Besivystančiose šalyse ši sistema neveikė, šalys turėjo imti kreditus su 20-25 proc. metinėmis palūkanomis importinės technikos, chemikalų įsigijimui. Dėl to besivystančios šalys klimpo į skolas, o gėrybės suplaukė į išsivysčiusias pramonines šalis.

Pokario metais JAV buvo nuopolis visose srityse, bet besivystančios šalys dėl tokio modelio palaikė JAV augimą.

„Žalioji revoliucija“ ir jos pasekmės

Mūsų kartai stambus transnacionalinis kapitalizmas įpiršo intensyvų chemizuotą žemės ūkį, kurio tikslas – pagaminti prekę ir iš jos kuo daugiau uždirbti. Pradėta trumparegiškai eksploatuoti gamtą, neatsižvelgiant į ilgalaikes to pasekmes. Kad ir kaip ciniškai beskambėtų, korporacijos šioms žemės ūkio permainoms netgi sugalvojo terminą „žalioji revoliucija“. Pokyčiai apėmė naujų augalų veislių išvedimą, genetiškai modifikuotų sėklų paplitimą, irigacijos plėtrą, mineralinių trąšų, herbicidų, pesticidų ir stambios modernizuotos technikos naudojimą. Buvo pastebimas spartus žemės ūkio gamybos prieaugis.

Aktyviai dalyvavusiam „žaliosios revoliucijos“ programoje Normanui Borlaugui 1970 m. buvo paskirta Nobelio taikos premija už cheminių medžiagų panaudojimą žemės ūkyje, kas neva atnešė pasauliui klestėjimą ir taiką.

Tačiau „žalioji revoliucija“ sulaukė daug pagrįstos kritikos kaip žemės ūkio modelis, pražūtingas planetai, naikinantis dirvos mikrobiologiją, nuodijantis vandenį bei maistą.

Tie nuodai nesuyra ir pakliūva į žmonių organizmus. Auginami dideli monokultūrų plotai, naikinantys rūšių įvairovę. Milijonai valstiečių buvo išstumti iš žemės ūkio sektoriaus, visame pasaulyje naikinami šeimos ūkiai, o trečiojo pasaulio šalims tai atnešė dar didesnį skurdą.

Valstiečių naikinimas

Prieš keturiasdešimt metų prasidėjo „žalioji revoliucija“. Ar žemės ūkio industrializacija mus išgelbėjo nuo skurdo? Šiandien tarp žemės ūkio darbuotojų kaip niekada didelis savižudžių skaičius. Per paskutinius 10 metų nusižudė 200 tūkst. valstiečių Indijoje.

Daugelis migruoja į didmiesčių lūšnynus arba dirba samdiniais stambiems ūkininkams savo žemėje, nes neišsimoka bankams kreditų GMO ar hibridinėms sėkloms ir chemikalams pirkti. Europoje kas minutę žlunga vienas ūkis. Aplink mus mažėja ūkių, atsiranda tušti žemės plotai. Industrinis žemės ūkis kuria ištisas dykumas.

Milijonai žmonių gyvena miestuose, kuriuos reikia maitinti, o visa pramoninė maisto gamyba laikosi ant vieno besibaigiančio naftos resurso. Kai sužlugdomas valstietis, 4-5 žmonės netenka darbo. O tai nusitempia visą grandinę: ir kaimo mokyklą, ir parduotuvę ir t.t. Tai kaimo žmonių naikinimas, kurį matome plika akimi.


Agronomai nebežino, kas yra dirvožemis

Daugelyje regionų dirvožemis negyvas, iš dirvų išimama organika ir atgal nebegrąžinama, maitinami tik augalai, dirvos degraduoja. Anksčiau dalis organinių medžiagų į žemę sugrįždavo bent mėšlo pavidalu. Šiandien šis ratas nutrauktas, gyvuliai auginami atskirai, jų mėšlas paverčiamas toksiška atlieka.

Šiandien studijų programose nebeliko dirvožemio mikrobiologijos studijų. Agronomai nežino, kad žemė yra gyva, jie propaguoja chemines augalų „apsaugos“ priemones, dirvožemio gyvybė jų nedomina. Korporacijos neskiria lėšų eksploatuojamų dirvų mikrobiologijos tyrimams. Viskas, kas trukdo žemės ūkio industrializavimui ar įrodo chemikalų kenksmingumą – tiesiog atmetama.

Mes nematome milijardų dirvoje gyvenančių mikroorganizmų, vabaliukų, sliekų, blakių, o juk būtent jie rausia savo tunelius, urvelius – taip žemė gauna deguonį, joje apsigyvena geroji mikroflora ir šaknys gauna būtiną orą.

Dirvožemio derlingumas – ne jo sudėtis, o gyvas procesas

Kiekvienas šio gyvo pasaulio sutvėrimas daro savo darbą. Nustojus į žemę pilti chemikalus, atkūrus mikroorganizmus, davus jiems organikos, žemė lėtai atsistato.

Tuo tarpu cheminės augalų apsaugos priemonės žudo visą gyvybę, esančią dirvoje.

Plačiai išplatinta klaidinga nuomonė, kad visa, kas gyva dirvoje, yra parazitai ir platina ligas. Didesnės beprotybės agronomijos mokslas negalėjo sugalvoti.

50g potašo (kalio karbonato, gaunamo kaip aliuminio gamybos iš nefelino atlieka) hektarui ir gyvybės dirvoje nelieka. Du šaukštai FAIRY kibire vandens mirtini nuodai dirvos mikro pasauliui.

Dirvos mikro pasaulis mums dirba nemokamai: auga augalas, džiūsta organika, krenta ant žemės, mikro pasaulis ją perdirba, duodamas maisto kitai augalų kartai huminių rūgščių, anglies dvideginio pavidalu. Dirvožemio mikro pasaulis dirvos paviršių daro porėtą ir purų, todėl eidami miške jaučiame, lyg po kojomis būtų paklotas kilimas.

Apie Lietuvos ir ES dirvožemių derlingumą „Žalioji Lietuva“ rašė:

„Ar ateities kartoms liks pustuščiai aruodai?“
„Nepatogi chemijos pramonei, bet dosni augintojui. Kas?“

Dirvožemis ir gamtos kataklizmai

Tokiam dirvožemiui nebaisūs dideli lietūs, užmirkimai, vanduo lengvai susigeria į žemutinius sluoksnius, kurie maitina paviršinius vandenis. Porėtose dirvose, kur normali mikro flora, į žemę rasos pavidalu pakliūna daug vandens į gilesnius sluoksnius.

Mirę dirvožemiai vandens nesugeria, užmirksta, štai todėl pastaruoju metu vietomis tvinsta upės, krenta paviršinio vandens lygis, džiūsta šuliniai. Esant milžiniškiems dirbamos žemės plotams, sutriko natūralus vandens ratas gamtoje, vanduo nesugrįžta į žemę, vandens kiekis didėja atmosferoje garų pavidalu, matome uraganus, potvynius ir pan. gamtos kataklizmus. CO2 kvotos, ignoruojant pagrindines klimato pokyčių priežastis, yra beprasmės.

Dar XIX amžiuje išradus traktorių, pradėta arti žemės paviršių. Vėliau atsiradęs gilus arimas – didžiulė katastrofa dirvos mikro pasauliui. Ariama žemė pasidaro kieta, į ją nepatenka oras, pakinta mikroorganizmų sąstatas, kuris rūgština sau terpę. Dėl to aparta organika ima pūti, dirva dvokia, tuo tarpu normaliai mikro floros fermentuojama organika kvepia, žemė porėta, biri, nesulimpa.

Miškai gi auga milijonus metų be trąšų, bet žmonėms įkalta į galvą, kad be trąšų niekas neužaugs. Žemdirbiui psichologiškai sunku nearti dirvos, kai stereotipas sako nearsi – nepjausi.

8 tūkst. ha ūkis, kuriame neariama žemė ir nenaudojami chemokalai

Ukrainoje Savkovoje kaime yra didžiulis ūkis, kur žemė nearta jau 30 metų. Ūkio plotas – 8000 hektarų, jo vadovas Antonec Semion Sidorovič. Panaudojęs chemiją dar TSRS laikais ir pamatęs išbertas kolūkietes su opomis ant kūno, paprašė valdžios leisti nenaudoti cheminių augalų apsaugos priemonių, valdžia jam leido su sąlyga, jeigu kolūkis įvykdys planus. 1970 metais TSRS prasidėjo žemės ūkio industrializacija, buvo duoti įsakymai naudoti herbicidus. 1978 metais Antonec pažadėjo visam kolūkiui nenaudoti herbicidų ir iki dabar jų nenaudoja. Kolūkis ne tik įvykdydavo planus, bet juos net ir viršydavo.

Antoneco technologija rėmėsi 3 baziniais principais:

Paviršinis žemės dirbimas;
Į dirvą įvedama organika biomasės sideratų (žalioji trąša) ir organinių trąšų pavidalu;
Kultūrų rotacija ir reguliarus žemės poilsis, papildant sideratais.

Šitame kolūkyje žemės struktūra porėta, biri.

Kas kontroliuoja sėklas, tas kontroliuoja visą maisto grandinę

1962 metais įkuriama tarptautinė organizacija UPOV (International Union for the Protection of New Varieties of Plants). Prasidėjo visuotinis sėklų augintojų žlugdymas ir sėklų verslo perėmimas. Šiandien yra 5 korporacijos, kurios kontroliuoja tris ketvirtadalius sėklų rinkos.

Pirmoje vietoje puikuojasi korporacija „Monsanto“, pakeitusi normalias sėklas hibridais. Atvertus dabartinius ES sėklų registrus, matome 90-100 proc. hibridines veisles, iš kurių sėklų naujas normalus augalas neužauga, tad valstietis priverstas kasmet pirkti vis kitas hibridines sėklas, kurios paskui save tempia chemikalus, techniką, visą technologinę grandinę.

Didelės korporacijos spaudžia vyriausybes, kad senosios veislės būtų naikinamos. Kuriami oficialūs veislių registrai ir senos veislės į juos neįtraukiamos.

Senų veislių augalai maitino žmoniją šimtus metų, šiandien šios veislės tampa nelegaliomis. Nelegalių veislių sėklas dalinti, pardavinėti draudžia įstatymas, ūkininkams kišamos hibridinės sėklos, taip įvedama visos grandinės kontrolė.

Valstybinės tarnybos sako, kad registras sudarytas tam, kad apgintų vartotojų teises, deja, neaišku nuo ko, gal greičiau tai korporacijų gynimas iš konkurencinės kovos išmetant valstiečius. Kyla klausimas, kodėl neegzistuoja kojinių, sūrių ir kitų prekių registrai?

Lietuvoje senosiomis augalų veislėmis negalima mainytis, jų parduoti ar kitaip platinti, taip pat ir sodo augalų, medelių, krūmų. Su teisės aktais, reglamentuojančiais augalų dauginamosios ir sodinamosios medžiagos tiekimą rinkai, detaliau galima susipažinti Valstybinės augalininkystės tarnybos interneto svetainėje.

„Kokopelli“ platina nelegalias sėklas

Prancūzijoje įkurta organizacija „Kokopelli“ nuo 1999 metų dalina sėklas šimtams asociacijų visame pasaulyje ir kaimo bendruomenėms visuose žemynuose, už tai juos kelinti metai tampo po teismus, persekioja žemės ūkio ministerija, korporacijų lobistai. Per dvejus metus organizacija sumokėjo 90 tūkst. eurų baudų, bet iš „Kokopelli“ nelegalias sėklas perka Bordo Gotje miestų merijos, gamtos muziejus, Luberon parkas. Jie 10 metų yra jų nuolatiniai klientai. Didžiausi Paryžiaus restoranai, kuriuose maitinasi visa buržuazija, yra jų klientai. Kas ragavo jų senų veislių pomidorų, į burną neima hibridų. Iš organizacijos gauni 100 g. sėklų, o kitais metais grąžini arba duodi dar 2 kolegoms.

Tai tarsi kolektyvinis sėklų bankas. Vienas valstietis negali užsiimti 400 veislių auginimu, o 400 valstiečių gali.

Ar ne laikas ir Lietuvos augintojams prisidėti prie panašios veiklos? Juk sėklos ir būtų pirmas žingsnis į žemdirbio nepriklausomybę. Sėklų išsaugojimas – pamatinis ateities klausimas.
Išlikimas mūsų pačių rankose

Iš žmonių vagiama tai, kas jiems priklauso ir primetama svetima valia. Mums reikalingos mūsų senolių žinios apie kiekvieną augalą. Naujos, intensyvios veislės su greita medžiagų apykaita netinka daržams, jos tinka tik intensyviai chemizuotai gamybai.

Kas metai pasaulyje 10 milijonų hektarų dirvos tampa dykuma, tokiais tempais galima išsilaikyti dar gal kokių 50 metų. Ten, kur dykumų susidarymo procesas jau prasidėjo, jis įgauna didelį pagreitį. Greitai planetoje badaujančių bus 1 milijardas.

Saugokime savo sėklas, grįžkime prie senos žemdirbystės kultūros. Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia grįžti į akmens amžių. Iki šiol vyko „žalioji revoliucija“, tačiau korporacijos mums ruošia naują GMO revoliuciją. Išlikime, rinkime sėklas patys, platinkim, mainykime, dalinkime.

Parengta pagal KOLIN Siro (Coline Serreau) filmą „Solutions locales pour un désordre global“

http://www.zaliojilietuva.lt/karo-pramone-paremtas-zemes-ukis-prazutingas-3136.html


847

Jūsų nuomonė?

Tik registruoti vartotojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisiregistruoti.

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.6
AkoComment © Copyright 2004 by Arthur Konze - www.mamboportal.com
All right reserved

 
Kitas >
KLAUSIMAS
Ar dalyvaujate labdaros akcijose?
 
SKELBIMAI

Active ImageMolėtų rajono Alantos senelių globos namai kviečia aplankyti naujai sukurtą interneto svetainę.

 

 
Radijas internete

Copyright vEsti24
GALERIJA
REKLAMA
Skelbimai