Top Logo ALUNTA
TITULINIS arrow STRAIPSNIAI arrow Molėtų karūnoje laikas įrašė 625 (Atnaujinta)
MENIU
TITULINIS
NAUJIENOS
MEDŽIOKLĖ
STRAIPSNIAI
SPAUDOJE
KAIMAS
KONTAKTAI
GALERIJA
PAIEŠKA
NUORODOS
Orų prognozė
REGISTRUOKIS





Pamiršote slaptažodį?
Dar neužsiregistravote? Užsiregistruokite!
Naujienos trumpai
mod_dbrss2 AJAX RSS Reader poweredbysimplepie

Molėtų karūnoje laikas įrašė 625 (Atnaujinta) Spausdinti El.paštas
2012 m. liepos 03, Antradienis

Active ImageŠarūnas PREIKŠAS

Iš molio, iš aslos, iš plūkto žemės grumsto kilo iškilo Molėtų miestas. Molis ir medis tapo pastoge ir šiluma, o dangus, žemė ir vanduo – dvasios namais. Praslinko ledynai, kraustėsi gentys ir tautos, formavosi didžiuliai miestai, o Molėtai liko arti gamtos, arti vandens ir girių. Tradiciškai Petro ir Pauliaus atlaidų savaitgalį, birželio 29 – liepos 1 dienomis gamtiškojo ir žmogiškojo grožio kupinam Molėtų miestui, gėlių, žalių žolynų, ežerų ir upelių kraštui laikas skyrė jubiliejų lyg karūną, dovanodamas nuoširdžiausias žmonių šypsenas, pilnus kiemus artimųjų, draugų, bičiulių ir nuostabią sveikinimų, linkėjimų puokštę – Molėtų krašto bendruomenė bei jos svečiai šventė Molėtų vardo pirmojo paminėjimo istorijos šaltiniuose 625 metų sukaktį. Neeilinę, o ypatingą – ir ne vien skaitmenų suma tai sako.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą

     Senasis Testamentas žmogų laiko Dievo kūriniu, sukurtu iš žemės molio. Ar žmogus tikrai iš molio? Ar iš molio auga miestai? Ar Molėtai – Molio miestas? Gaudžiant garsaus išeivijos skulptoriaus Antano Mončio sukurtoms molio švilpėms, vinguriavusioms Donato Bieliausko sukurtą muziką, atsakymus miestelėnams ir jų svečiams paporino dailiu vežimaičiu atriedėję ir Molėtų atsiradimo legendą suvaidinę jaunieji molėtiškiai. Legenda byloja, jog XIV a. antroje pusėje rudenį iš Utenos į Vilnių važiavo bajoras. Pliaupė smarkus lietus, švilpė stiprus vėjas, dangų žaibų botagais čaižė juo važinėjęs griaustinis. Įveikus trečdalį kelio, bajoro karietos ratai stipriai įstrigo šlapiame molyje. Stūmė stūmė – neišstūmė. Traukė traukė – neištraukė. „Molė tai, molė tai“, - klimpdama, slydinėdama bei griuvinėdama į klampią ir slidžią košę, kartojo bajoro palyda. O pats bajoras dairėsi. Apsidairė kartą: kairėje keliai į Labanorą, Pabradę, dešinėje – į Anykščius bei Ukmergę, priekyje Vilnius, už nugaros - Utena nesunkiai pasiekiama. Apsidairė antrą kartą – gražuolis Siesartis vingiais teka, tarp kalvų bei girių ežerai smaragdu šviečia. Gamtos grožis, susisiekimo su kitais miestais patogumas patiko bajorui ir, vietovę pavadinęs Molėtais, ėmė joje kurtis ilgam. Išminkytas, paimtas į rankas paprastas molis, suteikus jam mintį ir formą, įgavo gyvybę ir šimtmečiais besitęsiančią gyvastį.

     Buvo dovanojami ir deginami

     Molėtai ėmė kurti gražią ir prasmingą savo istoriją. Ne tik gražiai įsipaišiusią, bet ir reikšmingais įrašais papuošusią bendrą Lietuvos istorijos knygą. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose Molėtai pirmąkart paminėti 1387 metais, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila juos padovanojo Vilniaus vyskupijai aukštaičių pakrikštijimo proga. Molėtai garsėjo dvaru, alaus ir spirito daryklomis, bažnyčia, smukle ir malūnu, sinagogomis ir net... gaisrais. Bent du kartus raudonas gaidys miestą pleškino iki pamatų, jo pelenus kapstė nuo žemės paviršiaus. Miesto senoliai mena, kad paskutinį kartą jis čia siautėjo berods 1947-ųjų vasarą. Molėtų dvaro savininkais buvo prancūzų generolas G. de Šuazelis - Gufjė, Huten - Čapskiai, Pomarnackiai, Graužiniai. Miestelis statėsi į šiaurės rytus nuo dvaro. XIX a. čia įsikūrė amatininkai ir pirkliai, vyko turgūs. 1861 m. Molėtai tapo valsčiaus centru, 1956 – miestu, o 1997-aisiais buvo patvirtintas ir miesto herbas.

     Praeitis ir dabartis kuria ateitį

     Ne kiekvienas kraštas dovanojo šaliai tiek iškilių, garsių ir garbių, puikių ir svetingų, širdingų ir darbščių žmonių, kasdieniu darbu kuriančių, puošiančių, puoselėjančių, mylinčių ir garsinančių savo kraštą. Tokių, kaip vyskupai Giedraičiai, paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujalis, kompozitorius Jurgis Gaižauskas, architektas restauratorius Napoleonas Kitkauskas, rašytojas Alvydas Šlepikas, aktorius Rolandas Kazlas bei ilgas sąrašas kitų, iš Molėtų žemės išaugusių, dalijusių ir dalijančių save Lietuvai, kad jos ir Molėtų vardas nuskambėtų kaskart vis kita gaida, tveriančių tai, ką po šimtmečių tyrinės jau kitos lietuvaičių kartos. „Turime tai saugoti, branginti, mylėti mūsų praeities ir dabarties vertybes, mūsų kultūrą, papročius, meną ir tradicijas. Noriu dėkoti visiems, kurie savo vienokiu ar kitokiu veikimu, gražiais darbais, idėjomis bei iniciatyvomis prisidėjo prie Molėtų gerovės ir garbės kūrimo. Kartu galime padaryti labai daug. Kviečiu susitelkus kurti dar gražesnę, šviesesnę Molėtų krašto ateitį“, - nuoširdžiai sveikindamas miestelėnus, kraštiečius, kitaip su Molėtų kraštu susijusius bei juos pasveikinti ir pagerbti atvykusius bičiulius, prieš paspausdamas mygtuką pirotechnikos valdymo skyde salvei „Už Lietuvą, už Molėtus, už Molėtų krašto žmones“, kalbėjo Molėtų rajono savivaldybės meras Stasys Žvinys. 

     Gražių linkėjimų pilni glėbiai

    Pabrėždami, kad didžiausia vertybė yra žmonės, linkėdami gražiai vystytis ir augti, reikšdami viltį, kad užsimezgusi partnerystė, pagarba, abipusis palaikymas padės plėtotis ne tik kultūriniams, bet ir verslo bei kitiems projektiniams ryšiams, gražių žodžių, sveikinimų bei linkėjimų molėtiškiams nešykštėjo, kad parodytų jiems dėmesį bei pagarbą, visus reikalus metę, šimtus ir tūkstančius kilometrų įveikę garbūs svečiai iš užsienio valstybių. Dalyvauti Molėtų miesto šventėje atvyko su Molėtų kraštu bendradarbiaujančių Ludzos (Latvija), Rogačiovo (Baltarusija), Unghenio (Moldova), Slonimo (Baltarusija), Priažos (Karelija), Makovo (Lenkija), Hiorstelio (Vokietija) miestų vadovai, juos lydėjusios delegacijos. „Laimės, Dievo palaimos, klestėjimo jūsų ir mūsų gimtinei“, - įvairių gyvenimo vingių į Vilnių nublokštų bei į Vilniaus molėtiškių bendriją susijungusių Molėtų krašto išeivių vardu kraštiečius nuoširdžiai sveikino bendrijos atstovas Vilius Maslauskas. „Godotini Molio miesto miestelėnai, džiaugiuosi jūsų švente. O svarbiausia, kad tiek daug auksarankių meistrų susirinko. Jie savo darbais atskleidžia mūsų etninės kultūros gelmes, parodo jos grožį, reprezentuoja mūsų Lietuvą, yra mūsų nacionalinis pasididžiavimas“, - kaip visada gražiai, vaizdžiai ir prasmingai kalbėjo Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos prezidentas, etnologas, profesorius Libertas Klimka.

     Nuoširdumui atstumas ne kliūtis

     „Mus skiria daugiau kaip tūkstantis ir 400 kilometrų, bet mūsų širdys plaka kartu, esame čia ir drauge džiaugiamės jūsų laimėjimais“, - sveikinimo kalbą pradėjo Karelijos Priažos municipaliteto savivaldybės pirmininkas Oivo Savolainen. Jis, kaip ir kiti molėtiškius gerbiantys kitų šalių aukščiausiosios valdžios atstovai bei iš įvairių Lietuvos savivaldybių atvykę svečiai,  nesusireikšmino, iš toliausiai atvežė nuoširdžių, šiltų, gražių sveikinimų bei linkėjimų glėbius. O čia pat, „panosėje“ esantys Irena Degutienė, Andrius Kubilius ir net daugiausiai molėtiškių į Seimo narius iškeltas Valentinas Stundys, nors ir buvo pažadėję per šventę su molėtiškiais būti kartu, pagerbti, pasveikinti juos, oficialioje šventės dalyje nedalyvavo. Tautos išsirinktieji „tarnai“ prieš rinkimus, o tarp jų - arogantiški valdovai persikūnijo į tautiniais rūbais pasipuošusias renginio vedėjas, „su visa pagarba“ kalbėjo jų lūpomis. Tiksliau – žavingosios renginio vedėjos tegalėjo perskaityti parlamentarų atsiųstus sveikinimus. Jei kitiems oratoriams už nuoširdžius sveikinimus susirinkusieji atsakydavo nuoširdžiais plojimais, tai po šių, svetimomis lūpomis ištartų parlamentarų linkėjimų, tesigirdėjo tik reti pliaukštelėjimai iš mandagumo, nenustelbę iš atokiau stovėjusiųjų lūpų sklidusio riestauodegių kriuksių sinonimo. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad popietę, kai stiprėjo ne tik šventinė atgaiva sielai, bet ir kūnui, kai kuriems molėtiškiams nusišypsojo laimė tai šen, tai ten iš arčiau pamatyti „gyvai“ juos „pagerbti ir pasveikinti“ atvykusius Lietuvos valdžios atstovus.

     Miesto šventė pranoko Jonines

     Valdžios atstovų savitai demonstruota (ne)pagarba nesugadino ir nenumarino molėtiškių bei jų svečių šventiško nusiteikimo. Šviesdami šypsenomis, jie nuo pat ryto šurmuliavo bene kilometrą abiejose gatvės pusėse nusidriekusioje „Molėtų mugėje“. Ji galėjo tenkinti kiekvieno pomėgius ir poreikius. Nors prekeiviai nepraleido progos ir daug kur siūlė menkavertį kičą, blizgučius, traukusius nebent ikimokyklinukų bei pradinukų dėmesį, žmonės mynė ir būriavosi ten, kur akys raibo nuo auksarankių sukurtų medžio bei molio dirbinių, įvairiausių kitų rankdarbių. Tarp jų kartais nosį kuteno tautinio kulinarinio paveldo gaminiai: kvapni duonytė ir pyragai, rūkyta dešrytė ir skilandžiai, kmynais, razinomis bei kitokiais priedais pagardinti sūriai „su visa smetona“. Dairiausi, kur yra nuolatinio mugių dalyvio užrašas „Jeigu nori tikros mėsos – pirk iš dvaro Alantos“, tačiau: - „Šį kartą mūsų palapinės mugėje nėra. Vieną kitą kilogramą nuperka, transporto ir kitos išlaidos nepasidengia. Mus arkliukas su vežimaičiu atstovauja. Atveš merą, kito darbelio turi. O mugė tai didelė. Dalyvavau grandiozinėje Joninių šventėje, bet matau, kad mes (Molėtai) ją tikrai apšokome“, - šventiška šypsena švietė Alantos technologijos ir verslo mokyklos direktorius, UAB „Alantos agroservisas“ valdybos pirmininkas Vladas Pusvaškis.

     Meno mylėtojams atgaivos sielai netrūko  

     Šventė kunkuliavo ir prie dabartinio Molėtų miesto simbolio, „raudonais mūrais“ vadinamo, raudonų plytų Žydų prekybos namo. Molėtiškiai dėkingi iš Molėtų krašto kilusiam vienam žymiausių Lietuvos keramikų, profesoriui Vaclovui Miknevičiui, kurio rūpesčiu miesto istoriją liudijantis pastatas išliko nenugriautas ir nenuniokotas. Geresnės vietos simboliniam „Molio miestui“ turbūt ir nerastume. Jame kūrė garsūs keramikai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Baltarusijos bei Turkijos. Žiūrovai ir smalsuoliai galėjo išvysti visą keramikos kūrimo procesą, sužinoti molio lipdybos paslapčių, pamatyti keramikos degimo krosnį, patys įsitikinti molio paklusnumu. Kitame istoriniame Molėtų pastate, kuriame gyveno pirmasis lietuvis gydytojas A. Jauniškis, žiūrovus viliojo atviros Tarptautinio tapybos plenero „Molėtų miestui 625“ dirbtuvės. Jose akį traukė improvizuota dailės galerija. Kiti meno mėgėjai ir mylėtojai Molėtų krašto muziejuje žvilgsniais glostė keramikės Elvyros Petraitienės eksponuojamą daugiau kaip pusšimtį (54) deivių. Treti, pasivaišinę, pasinaudojant saulės kolektorių sukaupta energija, išvirta kava, vartė oficialiai pristatytą, specialiai miesto jubiliejui skirtą dailininko ir žurnalisto Vaidoto Žuko knygą „Molėtai 625“, grožėjosi Rytų Aukštaitijos liaudiškos muzikos ir tautinių šokių „Aukštaitijos vainikas“ kolektyvų trepsėjimu, plojo koncerto „Dovana Molėtams“ atlikėjams, gatvės krepšinio dalyviams. Mažyliai, paleidę ir palikę suaugusiųjų rankas, šėlo tarp atrakcionų vaikams.

     Traiškė sūrius ir „mersedesą“  

     Aštresnių pojūčių mėgėjai ir atsitiktinai tuo metu pro šalį ėję smalsuoliai sustodavo ir tiesė kaklus Jaunimo aikštėje. Joje, prieš policijos komisariato langus buvo demonstruojama specialiųjų tarnybų parodomoji programa. Nors Artūro Zuoko joje nesimatė, tačiau jo dvasia sklandė – šarvuotis traiškė ir bandė pervažiuoti „mersedesą“... Penktadienį moksleivių koncertu, Molėtų jaunimėlio pramogomis, „akcijomis atrakcijomis“ prasidėjusi miesto šventė lalėjo, šoko, dainavo, fejerverkais, salvėmis pyškėjo iki sekmadienio vakaro. Į šventės renginių pynę gražiai įsipynė Molėtų šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje įvykęs Sakralinės muzikos festivalio „Šlovinkime Viešpatį stygomis ir dūdomis“ atidarymo koncertas, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos ir kariuomenės orkestro pasirodymas. Molėtiškiai pasiekė ir savotiškų rekordų: iš 625 blynų sukrovė bokštą ir iš tokio pat skaičiaus sūrių supylė piliakalnį.

     Miestelėnų iniciatyvai ir pilietiškumui buvęs meras skelbia „kaput“

     „Miesto šventė kiekvieną kartą įkvepia noro ir uždega ryžtu dar labiau puošti, turtinti, puoselėti savo miestą“, - kalbėjo miesto šeimininkai, svečiai ir miestelėnai. Tačiau panašu, kad šį įkvėpimo kranelį bandoma užsukti, miestelėnų iniciatyvą, idėjas, pilietiškumą numarinti. Mat molėtiškių į Seimą išrinktas Valentinas Stundys, kartu su kitų parlamentarų kompanija, įregistravo įstatymo projektą, kuriuo, jei jis taps „kūnu“, ką, kada ir kaip švęsti spręs nebe  Lietuvos gyventojai, o įkurta Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto „kišeninė“ Tautos istorinės atminties taryba. Seimūnai užsigeidė ne tik įstatymu užsitikrinti sau galią reikalauti pakeisti jiems neįtikusius Tarybos narius ar vadovus, bet ir priversti visuomenę jai jų leistas šventes švęsti nenukrypstant nuo „viršūnėje“ parengtų programų metmenų. Projektą pavertus įstatymu, kitą Molėtų miesto šventę švęstų ko gero tik išaugusi nauja miestelėnų karta. Neanksčiau, kaip po 25 metų ir ne taip, kaip patys sugalvotų, o taip, kaip susimylėtų ir leistų  jų meru kelias kadencijas buvęs ponas Valentinas ir Co. 

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

Active Image

Autoriaus nuotraukos

EURO PRESS SERVICE


5126

Jūsų nuomonė?

Tik registruoti vartotojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisiregistruoti.

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.6
AkoComment © Copyright 2004 by Arthur Konze - www.mamboportal.com
All right reserved

 
< Peržiūrėti   Kitas >
KLAUSIMAS
Ar dalyvaujate labdaros akcijose?
 
SKELBIMAI

Active ImageMolėtų rajono Alantos senelių globos namai kviečia aplankyti naujai sukurtą interneto svetainę.

 

 
Radijas internete

Copyright vEsti24
GALERIJA
REKLAMA
VESTUVES