Top Logo ALUNTA
TITULINIS arrow STRAIPSNIAI arrow KŪČIOS
MENIU
TITULINIS
NAUJIENOS
MEDŽIOKLĖ
STRAIPSNIAI
SPAUDOJE
KAIMAS
KONTAKTAI
GALERIJA
PAIEŠKA
NUORODOS
Orų prognozė
REGISTRUOKIS





Pamiršote slaptažodį?
Dar neužsiregistravote? Užsiregistruokite!
Naujienos trumpai
mod_dbrss2 AJAX RSS Reader poweredbysimplepie

KŪČIOS Spausdinti El.paštas
2007 m. gruodžio 24, Pirmadienis

Active ImageMūsų protėviai pagal senąjį liaudies kalendorių per Kūčias, kada naktis ilgiausia, atsisveikindavo su senaisiais metais, o kitą dieną, per Kalėdas, kai diena po užsitęsusio laukimo pagaliau pradeda ilgėti, švęsdavo Naujųjų metų sutikimą. Šventvakarių eigoje daugelis Lietuvoje iki pat šiol švenčia dar dvejas kūčias: Naujųjų metų išvakarėse - Mažąsias kūčias, o sausio 6 d. - Kūčelės, labiau žinomas Trijų Karalių vardu. Svarbiausios - pirmosios Kūčios.

Kūčių pavadinimas kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo - kūčios - pavadinimo.
Iš ryto pagal tradiciją visi šeimos nariai atlieka svarbiausius darbus, po to gerai nusiprausia, išsivanoja pirtyje (taip simboliškai apvalydami save ne tik nuo nešvarumų, bet ir nuo blogio bei ligų) ir, per dieną dažniausiai nieko nevalgę, o jei valgę, tai tik sausai, vakarop sėda prie Kūčių stalo. Daugelis net ir šiandien mūsų krašte tiki, kad iki Kūčių reikia atlikti visus svarbiausius darbus, atiduoti visas skolas, susitaikyti su žmonėmis, kuriems ką nors negero esi padaręs, ar kurie tave yra įskaudinę. Priešingu atveju visą laiką būsi paskendęs skolose ir nuolat nesutarsi su aplinkiniais. Nuo seno patariama per Kūčias užmiršti „aš“ (savąjį ego). Tą dieną turi mąstyti tik apie „mes“.

Daugelyje Lietuvos vietų Kūčių dieną būdavo tradicija dirbti tokius darbus, kurie kitais metais turėdavo sėkmę lemti. Buvo tikima, kad jei Kūčių dieną iš miško parsiveši bent vieną vežimą malkų, visus metus darbai seksis.

Nuo seno daugiausia darbo prieš šventes būna moterims. Jos turi ne tik įprastus namų darbus atlikti, bet ir trobas iššveisti, Kūčioms bei tuoj po jų einančioms Kalėdoms skanaus maisto priruošti, o vakare dar ir į pirtį suspėti.

Kūčios - išimtinai šeimos šventė, bet nuo seno Lietuvoje buvo įprasta tokį vakarą į svečius pasikviesti ir netoliese gyvenantį vienišą kaimyną. Jei dėl ligos ar kitų negandų jis pats ateiti negali, tai jam bent pavalgyti ką nors nuo Kūčių stalo priderėtų nunešti.

Daugelyje vietų nuo seno sakoma, kad tas, kuris ilgiau Kūčias valgys, ilgiau gyvens, tam tėvo ūkis atiteks. Galima išgirsti ir tokią versiją: kas pirmas Kūčias pavalgys, tam ateinančiais metais darbai geriau seksis.

Žemaičiai tiki, kad iki Kalėdų miške nevalia kirsti malkų. Jei nepaklausysi, ramybės neduos numirėliai, miške pasirodys žila, gailiai dejuojanti moteriškė, iki Kalėdų sukirstos malkos, parvežtos namo, uždegs trobą. (Kaltinėnai).

Šeimininko pareiga Kūčių vakarą grūdais pabarstyti trobos kampus, krikštasuolį, židinį.
Kūčių dieną kambarys daugelyje Lietuvos vietų papuošiamas „sodu“, iš šiaudelių ir medelių padarytais paukšteliais. Šiandien daugelis jau puošia ir eglutę (rekomenduotina tradiciniais papuošalais). Anksčiau Kūčių dieną į kambarį parnešdavo eglių, pušų, ar kadagio šakelių ir jomis papuošdavo kambarį. Kai kuriuose Lietuvos regionuose trobos kampe pastatydavo trijose vietose perrištą javų pėdą, kambaryje uždegdavo daug žvakių.

Nuo seno Kūčių vakarą daugelyje sodybų degindavo graudulinę žvakę, kūrendavo beržines pintis ar kelmus, pliauskas - židiniui užgesti Kūčių vakarą buvo nevalia.
Stebuklinga Kūčių naktis. Sakoma, kad lygiai dvyliktą valandą nakties net vanduo vynu gali pavirsti.

Oro spėjimai

* Jei Kūčių diena saulėta - kitais metais gali tikėtis gero pupų ir žirnių derliaus, jei lyja - miežiai gerai derės.
* Žemdirbiai Kūčių naktį žiūri į dangų. Jei naktis žvaigždėta, giedra - tai ženklas, kad ateinančiais metais gyvuliai gerai augs, bus daug vaisių, miško gėrybių, o jei apsiniaukusi - bus geras javų derlius.

Per Kūčias negalima

* Valgyti mėsiškus patiekalus.
* Sakoma, kad jei per Kūčias kam nors ką paskolinsi, tai jam kartu ir savo laimę atiduosi.
* Nelaužyk balanų, neskaldyk malkų, nes gyvuliai gali ragus nusilaužti.
* Negalima ir siūti, nes priešingu atveju avims galvos svaigs, gyvuliai sunkiai priauglio susilauks.
* Verpti, malti, malkų skaldyti, kulti taip pat negalima. Šie triukšmingi darbai gali supykinti Perkūną, o šis sukels ateinančių metų didžiules vasaros audras, jos pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams, žmonėms.
* Kūčioms nepalik nesuverpto kuodelio, nes jį prispjaudys raganos.
* Sakoma, kad Kūčių naktį dvyliktą valandą gyvuliai ima tarp savęs kalbėtis, tačiau žmonėms nevalia jų klausytis, nes tas, kas jų kalbą išgirsta, greitai miršta.

Kūčių burtai

Jų itin daug ir jie panašūs į šv. Andriejaus bei Kalėdų burtus. Štai keletas iš jų:

* Kūčių vakarą po vaišių, jei esi drąsus, užlipk ant aukšto ir žiūrėk į stalą, prie kurio valgei. Jei pamatysi karstą, greitai mirsi, jei merginą - vesi. (Skuodo rajonas, Ylakiai). Kiti Kūčių naktį žiūrėdavo į veidrodį. Reikšmės tos pačios: karstas - mirtis, mergaitė - vestuvės.
* Pasibaigus Kūčių vakarienei, mama paima kviečių saują ir beria grūdus vaikams ant galvų - kuris iš jų daugiau grūdų sugaus, tas turtingiau gyvens.
Ar ištekėsi ateinančiais metais ?
* Įsipilk į dubenį vandens ir suk jį tol, kol atsiras verpetas. Tada įmesk du angliukus. Jei vanduo juos suneša į krūvą - ištekėsi, jei ne - liksi viena.
* Paimk dubenį vandens ir įmesk į jį rūtų vainikėlį. Jei vainikėlis plauks link tavęs - sulauksi piršlių, jei į kitą pusę - ateinančiais metais vestuvių nešoksi.
* Išbėk į kiemą, užsimerkusi paimk klėbį pagalių, po to parsinešusi namo suskaičiuok. Jei porinis pagalių kiekis - ištekėsi, ir priešingai.
* Rūpi, kuri pirma iš merginų ištekės? Ant slenksčio kiekviena mergina padeda po šližiką (kūčiuką, prėskutį) ir pavadina šuniuką. Kurios kūčiuką šuo pirmiausiai nusičiups, ta anksčiausiai ištekės.
* Kūčių vakarą mergina sugauna gaidį ir duoda jam lesti duonos, grūdų ir vandens. Jei gaidys geria vandenį - vyrą gaus girtuoklį, jei gaidys lesa duoną - vyras bus dykaduonis, jei grūdus - darbininkas.
* Jei nori sužinoti, iš kurios pusės jaunikio sulauksi, išeik į lauką, spirk batą per vartus ar per namo stogą. Į kurią pusę batas atsisuks, iš tos pusės ir jaunikis pasirodys.
* Kūčių vakarą išeik į lauką ir klausykis. Kurioje pusėje išgirsi šunį lojant, toje ir tavo būsimasis.

Protėvio kvietimas prie Kūčių stalo

Pasiėmęs duonos kepaliuką, sodybos šeimininkas tris kartus apeina savo trobą ir pasibeldžia į duris. Viduje esantys paklausia, kas čia eina? Šeimininkas atsako:
- Čia prašos ponas Dievas su kūčele. Tuomet jis įleidžiamas į vidų.

Kūčių stalas

Ant stalo iš pradžių padedamas kuokštelis iš daržinės parnešto šieno, šienas plonai paskleidžiamas (šį šieną iš ryto šeimininkas išneša į tvartą ir padalija jį gyvuliams, traukiant iš po staltiesės šieną, buriama, koks bus žmonių likimas. Kam iš vyrų pavyks ištraukti ilgiausią šiaudą, tas ilgiausiai gyvens, na o merginai ilgas šiaudas praneša apie galimą senmergystę, trumpas - apie greitas vestuves, storas - apie laimingą gyvenimą). Po to ant šieno padedamas kryželis, ant stalo užtiesiama balta staltiesė (nuo seno įprasta, kad ant Kūčių stalo turi būti visų gražiausia staltiesė). Kai kuriose vietose po Kūčių stalu dar padėdavo ir javų pėdą, arklio pavalkus.

Patiekalų turėtų būti tiek, kiek metai turi mėnesių - 12 arba bent jau 9. Šie skaičiai turi magišką galią
Stalą ir šiandien daug kas pašlaksto pašventintu Velykų vandeniu, parūko kadugio verba.

Tradiciniai žemaičių Kūčių valgiai: virti kopūstai su žirniais. Papildomai prie jų išverdama bulvių. Patiekiama ir cibulynė, dar silksriube vadinama (valgoma taip pat su karštomis bulvėmis). Mėgstami šližikai (kūčiukai, prėskučiai), įvairūs žuvies patiekalai, riešutai, medus, spanguolių ar avižų kisielius, virtos pupos, spirginė (daroma iš pakepintų grūstų kanapių ar sėmenų, druskos, dėl skonio pridedama grūstų pipirų), kanapių pienas, alus, gira.

Kūčios - paskutinis Advento vakaras ir nuo seno įprasta jį praleisti santūriai. Susirinkus visiems, sugiedama tradicinė giesmė, vyriausias pagal amžių žmogus arba sodybos šeimininkas pasveikina susėdusius prie stalo su Kūčiomis, padėkoja Visagaliui už tai, kas per metus buvo gero, ką dangus ir žemė atsiuntė, palinki sėkmės ateinančiais, perlaužia duoną ir ja pavaišina kitus (dabar dažniausiai dalijamas bažnyčioje pašventintas kalėdaitis - paplotėlis). Po to palinkėjimais dažniausiai apsikeičia ir kiti šeimos nariai. Iš gilios senovės mus yra pasiekęs paprotys prie Kūčių stalo paminėti ir pagerbti gyvatę - atseit po to visus metus būsi saugus. Sakoma, kad jei karštą vasaros dieną būdamas miške prisiminsi, kokią savaitės dieną buvo paskutinės Kūčios, gyvatės tavęs negels.

Prisimenami ir paskutiniaisiais metais mirę artimi žmonės, tie šeimos nariai, kurių tą vakarą dėl įvairių priežasčių nėra namuose.
Kūčių vakarą daug kur yra tradicija padėti lėkštes (ar bent vieną iš jų) tiems šeimos nariams, kurie jau yra mirę - tikima, kad tokį vakarą jų vėlės sugrįžta į namus ir vaišinasi kartu. Dėl tos pačios priežasties vis dar gyvuoja tradicija Kūčių vakarą nenukraustyti vaišių stalo - jei nukraustysi, giminių aplankyti, namų apžiūrėti sugrįžusios vėlės neras vaišių, supyks.
Nuo seno gyvuoja tradicija Kūčių vakarą bent po kąsnelį Kūčių stalo vaišių nunešti į tvartą gyvuliams - tai namų šeimininko pareiga.

Kūčia

Svarbiausias šventos Kūčių vakarienės valgis. Jis skirtas tiek namiškiams, tiek ir protėvių vėlėms. Gaminant kūčią šutinti ar padaiginti kviečiai (gali būti ir miežiai, rugiai), žirniai, pupos, riešutai, aguonos, kanapės sumaišomos su medumi pasaldintu vandeniu. Pagal tradiciją, kūčios turi paragauti visi, kas sėdi prie stalo, indas su kūčia siunčiamas aplinkui stalą. Papildomai prie kūčios dar valgomi obuoliai, riešutai. Apeiginis kūčios valgymas turi lemti derlingus, vaisingus ateinančius metus.

Kalendorius - Saulėgrįža, Kūčios, Kalėdos

Gruodis - tamsus ir niūrus metų laikas - kalėdų mėnuo baigiasi metų ciklas, gamta apmiršta tamsoje ir šaltyje. Ji sugrįžta į savo pradžias. Tačiau mirtis virsta atgimimu, visi laukia gyvybės ir šviesos atsinaujinimo. Po trumpiausių dienų Saulė pradeda kilti vis aukščiau, ji grįžta (lot. adventus). Bet iki tikro grįžimo vyksta daug nepaprastų dalykų. Tamsiuoju laukimo metu dingsta visos ribos skiriačios gyvuosius ir mirusiuosius, žmones ir gyvius, augalus. Senieji papročiai ir apeigos padeda žmogui įsijungti į naujos pasauIio tvarkos kūrimąsi.
Saulės atgimimo dieną pažymėdavo daugelis tautų. Senovėje tai buvo Dionizo, Mitros (Saulės dievo) šventė. Romoje buvo švenčiamos Nenugalimos Saulės gimtuvės. Vėliau krikščionys perėmė šią šventę ir paskelbė ją Jėzaus gimimo diena nes jis irgi nešąs pasauliui šviesą. A.J.Greimas rašė, jog "Lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais" (Tautos atminties beieškant, V.1990, p.332).
Tamsusis kalendorinis metų laikas trunka apie dvi savaites iki Kalėdų. Tai laukimo laikas, ruošiamasi Kalėdoms, vakarojama, giedamos kalendorinės kalėdinės giesmės - dainos. Žaidžiami apeiginiai žaidimai. Buriami ir pranašaujami orai ir būsimieji metai, derlius, vestuvės ir pan.. Manoma kad "koks oras gruodyje - toks bus ir birželyje" Mažojoje Lietuvoje tai buvęs piršlybų ir vestuvių metas.

Kalėdomis prasidėdavo šventvakariai. Viename 1618 m. pranešime sakoma, jog "per 12 vakarų, einančių po Kalėdų, lietuviai ilsisi nedirbdami jokių darbų." O jaunimas linksminasi (Kražiai). 1611 m. pranešime sakoma, jog buvo rengiamos "puotos protėvių vėlėms". Gruodžio 21 dieną prasideda žiemos saulėgrįža.
Saulė pajuda iš apmirimo pradeda naują kelionę, pakildama vis aukščiau.

Kūčios

Tai šeimos ir namų šventė. Kalėdų išvakarės (XII-24). Šventvakarių eigoje būna dar dvejos kūčios. Naujųjų metų išvakarėse būna Mažosios kūčios, o šventvakarius užbaigia Kūčelės (I-6) arba Trys Karaliai. Žinoma, svarbiausios būna pirmosios Kūčios.

Kūčiose susirenka visa šeima, artimųjų ir protėvių vėlės. Todėl šis šventvakaris primena vėlines, tik čia vėlės susirenka namuose. Prie Kūčių stalo žmogus turi sėstis visokia prasme švarus, be blogų minčių. Susitaikoma su kaimynais. Dovanojamos skriaudos. Reikia vengti žodžio "aš", o sakyti "mes". Dvasiniam nusiteikimui dar padeda ir pasninkas. Iškūrenama pirtis. Geresnei santarvei sudeginama liepinė pliauska. Nusiprausus apsivelkama šventiniais rūbais.
Puošiamas kambarys, kabinamas "sodas", šiaudiniai ir mediniai paukščiai, "saulutės". Kaišiojamos pušų, eglių ir kadugio šakelės. Trobos kampe statomas javų pėdas, perrištas trijose vietose. Uždegama daug šviesų, žvakių.
Stalas rūpestingai paruošiamas. Jį net parūkydavo kadugio verba, pašlakstydavo Velykų vandeniu. Stalą apkloja šienu, kurio dalį deda ir pastalėn. Ant šieno užkloja staltiesę ir išdėlioja patiekalus.

Valgiai

Valgomas avižinis ir spanguolinis kisielius, barščiai, kopūstai su grybais, žuvis, žuvienė. Būna ir saldžių valgių - obuolių, riešutų, kad visą metą gyvenimas būtųs aldus. Daromu kūčiukai (prėskučiai, sližikai) su aguonų pienu. Nei pieniškų, nei mėsiškų valgių nevalgė. Kūčioms gamina 9, 12 patiekalų.

Šeima

Šeima prie stalo sėda. suspindus Vakarinei žvaigždei. Visi atsistoja, o šeimininkas ar vyresnis taria šventus žodžius, laužia ir dalina "kūčių duoną". Visi geria iš vieno indo apeigų alaus. Žemynėliaunama ir palabinama. Kūčia - tai svarbiausias šventos vakarienės valgis, skirtas ir protėvių vėlėms. Ji padaryta iš šutintų ar padaigintų kviečių, miežių, rugių, žirnių, pupų. O taip pat iš riešutų, aguonų, kanapių. Visa tai sumaišyta su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Indas su kūčia eina aplink stalą, visi jos ragauna, obuolį, riešutą valgydami, kad ateinantys metai būtų turtingi ir vaisingi.

Kaime "kūčių duona" buvo nešama taip: šeimininkas su duona apeina namą tris kartus ir beldžiasi į duris. - Kas čia eina? - Čia prašos ponas Dievas su kūčele. Tuomet eina vidun. Taip buvo kviečiamas Protėvis prie kūčių stalo.

Ugnis

Stengiamasi kad visą kalėdinį metą namuose būtų kuo daugiau šviesos. Uždegami žibintai, žvakės. Tačiau svarbiausia - šventinė ugnis. Kūčių vakare uždegama graudulinė žvakė, židinyje užkuriama beržinė pintis ar kelmas, pliauska, kurie turėjo visą laiką degti. Per šventvakarius negalima gesinti jokios ugnies. Blukis (kaladė) buvo velkamas ir deginamas. Kaladė buvo deginama ir vėliau - per Užgavėnes - Pelenijoje.

Kūčioms kviečiamos ne tik vėlės, bet ir kiti svečiai. Šeimininkas, išėjęs į lauką, pakviesdavo "ateikit kūčių" - vėją, šaltį, bites. Po vakarienės dar aplankomas sodas, aprišamos obelys, kreipiamasi į bites, lankomi pasėlių laukai. Naminiai gyvuliai pašeriami valgiais ar šienu nuo kūčių stalo. Šiuo metu dingsta visos ribos tarp visų būtybių ir jėgų, o žmogus stengiasi siekti gėrio gerumu.

Tokiu metu sakomi geri linkėjimai, o blogumas naikinamas sudeginant balanas. Ant balanos paženklinams koks ženkliukas. turintis savo prasmę, ir balana sudeginama.
Kūčių vakarą kreipiamasi į žemės, požemio ir vėlių dievybes. M.Pretorius XVIIa rašė, jog Kūčių vakarą buvo atliekama tokia apeiga: Šeimininkas klupsčias pripildydavo 3 šventinius kaušelius alaus ir paleisdavo visiems ratu. Paskui ėmė į rankas kepalėli duonos ir pridėjęs prie žemės meldėsi - "Žemėpati, tu duodi mums tokią gerą duoną, dėkojame Tau už tai, padėk, kad mes Tavo laiminami dirbtume dirvas ir kad Žemynėlės pagalba vis daugiau Tavo dovanų gautume." Po to pakėlęs duoną į viršų, sakė: - "Dieve, pasotink mus".
Žemynėlę taip gerbė nugerdami kiek alaus ir nuliedami ant žemės: - "Žemynėle, žiedkele, pakylėk mūsų rankų darbus".

Iki kalėdų negalima buvo kirsti medžių. O jeigu kas išdrįsdavo taip daryti, tai miške pasirodydavusi žila moteriškė ir gailiai dejuodavo (Kaltinėnų apyl.). Tokios nukirstos malkos gali uždegti sodybą, be to neduoda ramybės numirėliai. Čia pasireiškia gili pagarba pirminiam gyvybės pajudėjimui, naujos gyvybės užuomazgai Kalėdų išvakarėse.
Kūčių dieną vengdavo užrūstinti Perkūną - nemaldavo girnomis, neskaldydavo malkų. Valgant kūčias reikia paminėti gyvatę, tada visus metus būsi saugus. Vasarą miške būnant reikia prisiminti kokią savaitės dieną buvusios kūčios, tuomet gyvatės nepuls.

Kai kurios kalėdinės giesmės apdainuoja pasaulio atgimimą. Tai "Vidury lauko stovi grūšelė. Kalėda" ir kt.
Iki kalėdų giedamos giesmės - dainos su priedainiais - leliumoj aleliuma, aleliuma rūta, aleliuma loda ir kt.

Burtai

Burtai - svarbi kūčių vakaro dalis. Šią nakti laikas ir erdvė praranda įprastus metmeni. Pasaulis atsiduria pradinėje būsenoje. Yra įmanomi ateities spėjimai. Vėlės padeda viską sužinoti. Nemažai burtų susijusių su vandeniu. Vandenyje galima pamatyti ateitį. Giesmėse kalbama apie elnią devyniaragi, žvelgiantį į vandenį ir skaičiuojantį savo ragus. Daugybė burtų skirtų vedybų, gyvenimo, derliaus, orų ateičiai sužinoti. Šią stebuklų naktį vidurnakty vanduo pavirsta vynu, o gyvuliai prašneka žmogui suprantama kalba. Ištarti linkėjimai, žodžiai turi galios ateičiai ir tarsi grūdai - sėklos pasėjami šventvakaryje.

Po kūčių vakarienės motina pabarsto grūdų ant šeimos narių, o ypač ant vaikų. Mirusiųjų vėlės tą vakarą suteikia stalui ir valgiams antgamtinės galios, o grūdai perduoda gyvybinę augimo jėgą. Šeimininkas grūdais pabarsto trobos kampus, krikštasuolį, židinį. Kūčių stalas paliekamas nakčiai nenudengtas - vėlėms.

Kalėdos

Vidury lauko stovi grūšelė, kalėda
Toje grūšelėj žvakelės dega, kalėda
Vidury lauko stovi grūšelė, kalėda
Oi ir nukrito kibirkštėlė, kalėda
Oi ir pasliejo marios mėlynos, kalėda
Ant tų marelių laivelis plaukia, kalėda
Tame laively krėslelis stovi, kalėda
Tame krėslely mergelė sėdi, kalėda
Mergelė sėdi, gromatą rašo, kalėda
Vidury lauko stovi grūšelė, kalėda

"Ne bet kokią dieną mūsų protėviai pasirinko, o tokią, kai Saulė Motulė Trumpėje stovi. Ir mums niūrus trumpėjančių dienų metas, o koks jis turėjo būti mūsų protėviams. Ir taip miela, kai nuo sniego viskas prašviesėja, o Saulelė vėl grįžti pradeda. Kasmet toji diena kartojasi ir primena dviejų didžiulių mūsų protėvių metų laikotarpių ribą" - rašė E.Šimkūnaitė.
Kalėda simboliškai vaizdavo sugrįžtančią Saulę. Giesmės ją vaizduoja moterimi su perlų vainiku: "Vai atvažiuoja šventos kalėdos gelažų ratai, šilkų botagai".

Kalėdinių giesmių elnias devyniaragis - tai vienas seniausių įvaizdžių, reiškiančių metų laiką, o ir Saulę. Saulė - tai "aukselio kupka", tai ir "rožė" sužydėjusi kalėdų rytą.
Tarpukalėdžiu buvo nešiojamas Saulės atvaizdas - "žvaigždė". Dainose minimas "Juodas kudlotas" - tai derliaus ir turto dvasia. Kalėdų rytą grodavo su skudučiais, giedodavo kalėdines giesmes. Kalėdų rytą verda šiupinį su kiaulės uodega. Ant kalėdinio stalo po nakties dar randama kūčių vakarienės likučių. Reikia pavalgyti ir jų bei duoti gyvuliams.
Pirmoji kalėdų diena tai poilsio diena, net į svečius neinama. Linksmybės prasidėdavo tik pavakary, o ypač antrą kalėdų dieną.

Kalėdotojai

Eidavo kalėdotojai - būrelis persirengėlių - ožys, arklys, gervė, meška, vengrai, čigonai, mirtis ir t.t. Jie lanko namus, kalba oracijas, gieda kalėdines giesmes.

Mažosios Kūčios

Naujųjų metų išvakarėse būna Mažosios arba Riebiosios Kūčios su šiupiniu ir kitais kalėdiniais valgiais. Deginama apvalanti ugnis, sakomi geri linkėjimai ateičiai. Spėjama ateitis - orai, vedybos, sveikata ir kt.. Vaikšto kalėdautojai.

Kūčelės

Kūčelės - sausio 6-a diena, Trys karaliai. Tai paskutinė kalėdinio meto diena, o karaliai - tai nesenas paprotys, prie tradicinių persirengėlių pridūręs ir užjūrio karalius.

Kūčioms ruošiamasi visą dieną. Valomi namai, ruošiami valgiai, stengiamasi pagaminti valgių ir pirmajai Kalėdų dienai. Žmonės pasninkauja. Šios tradicijos lietuviai laikosi ir dabar, nors pasninkas yra Bažnyčios panaikintas - galima valgyti kiek nori kartų ir su mėsa. Seniau buvo sakoma, kad Kūčiose visą dieną tegalima suvalgyti saują virtų žirnių ir atsigerti vandens. Tik maži vaikai, ligoniai ir seni senutėliai galėdavo kiek daugiau valgyti.

Nors oficialaus pasninko nėra, bet, norėdami laikytis lietuviškų Kūčių tradicijų, turėtume tą dieną nevalgyti su mėsa. Ypač svarbu, kad kūčių vakarienėje nebūtų jokių mėsiškų valgių, nes jos nebegalėsime vadinti kūčiomis, o tik paprastomis vaišėmis, kurias galime bet kurį vakarą paruošti.

Kūčiose reikia labai gerai išvalyti visus namus, pervilkti lovas švariais skalbiniais, o prieš vakarienę visi šeimos nariai išsimaudo, persirengia švariais drabužiais. Kūčių vakarienei stalas paruošiamas taip: ant pliko stalo dedamas glėbelis smulkaus šieno, kuris išskirstomas lygiu sluoksneliu po visą stalo paviršių. Tai turi mums priminti, kad Jėzus gimė tvartelyje ir gulėjo ėdžiose ant šieno. Stalas su šienu užtiesiamas visiškai balta staltiese, išdėstomos lėkštės ir papuošiama žvakėmis, eglių šakelėmis. Netinka ant kūčių stalo žydinčios gėlės, o ypač raudonos ar baltos poinsetijos, kurios taip mėgstamos Kalėdų metu kai kuriuose kraštuose. Viduryje stalo dedama lėkštelė su tiek paplotėlių ("plotkelių"), kiek bus žmonių prie stalo. Kai kuriose Lietuvos vietose šiuos paplotėlius vadindavo Dievo pyragais, nes jie buvo gaunami iš parapijos ir juose įspausti vaizdai iš Šv. Rašto, susiję su Jėzaus gimimu. Nors "plotkelė" buvo populiarus ir žinomas vardas, tačiau žodis yra slaviškas skolinys. Geriau sakyti "paplotėlis", "plokštainėlis", "Dievo pyragas", arba ir "kalėdaitis".

Kūčių vakarienei stengiasi visi šeimos nariai susirinkti į namus, net ir iš tolimesnių vietovių. Tai ne tiek vakarienė, kiek šventa šeimos apeiga, suartinanti šeimos narius, surišanti visus, sustiprinanti šiltus šeimyninius ryšius. Jeigu tais metais kuris šeimos narys yra miręs arba negali vakarienėje dalyvauti (tik dėl labai rimtų priežasčių), paliekama tuščia vieta prie stalo.
Ant stalo vis tiek dedama lėkštė, pristatoma kėdė, bet nededama šaukštų, peilių, šakučių. Ant lėkštės statoma maža žvakelė, kuri uždegama vakarienės metu. Tikima, kad mirusiojo šeimos nario vėlė dalyvauja kūčiose kartu su visais.

Seniau pagrindinis kūčių patiekalas buvo mišinys iš įvairių šutintų grūdų: kviečių, miežių, avižų, žirnių, pupų. Tą mišinį vadindavo "kūčia". Jis buvo valgomas su medumi, atskiestu virtu, šiltu vandeniu. Pats žodis "kūčia" yra kilęs iš gudų kalbos ir reiškia džiovintų grūdų košę.

Ant kūčių stalo dedama 12 valgių, nes Jėzus turėjo dvylika apaštalų. Visi valgiai yra tik pasninkiniai: žuvis, silkė, šližikai su aguonų pienu, kisielius, džiovintų vaisių sriuba (kompotas), žieminių ir džiovintų daržovių mišrainė, grybai, virtos bulvės, rauginti kopūstai (aišku, virti be mėsos), duona. Laikantis lietuviškų kūčių tradicijų, turėtume valgyti tik tuos valgius, kurie buvo valgomi kūčių metu Lietuvoje, o šviežius vaisius, šviežias daržoves, egzotiškus jūros gyvius ir pan. palikti kitų vaišių stalui. Reikia nepamiršti, kad Lietuva yra šiaurinės Europos kraštas, kuriame žiemos metu neauga agurkai, pomidorai, vynuogės ir t.t. Žmonės, kurių gyvenime susiformavo kūčių tradicijos, apsieidavo su maisto produktais, paruoštais vasaros ir rudens laiku, džiovintais, raugintais ar kitaip išlaikytais žiemai.

Taip pat nereikėtų nusileisti vaikų zirzimui, kad tokie valgiai jiems neįprasti, neskanūs. Paaiškinus kūčių vakarienės reikšmę ir ramiai pastebėjus, kad visi valgys tik tai, kas ant stalo padėta, šios problemos bus išvengta, arba ji bent sumažinta.

Kai kuriose Lietuvos vietose ant kūčių stalo buvo dedami obuoliai, nes gruodžio 24 d. yra Adomo ir Ievos vardo diena. Obuoliai primindavo pirmuosius mūsų tėvus, per kurių nuodėmę žmonija nukentėjo, o per Naujosios Ievos-Dievo Motinos Marijos nuolankumą Dievo planams, pasaulis buvo atpirktas.

Kai padangėje sužiba pirmoji žvaigždelė, visi renkasi prie kūčių stalo. Jeigu dangus debesuotas, tai vakarienė pradedama, tėvui arba seneliui pasakius, kad laikas valgyti. Visiems susirinkus prie stalo, sukalbama malda. Tuomet tėvas paima vieną paplotėlį ir ištiesia šeimos motinai, linkėdamas jai linksmų, gerų Kalėdų. "Dieve, duok ir kitų visiems kartu sulaukti", atsako motina ir atsilaužia gabaliuką paplotėlio. Ji taip pat duoda tėvui atsilaužti savo paplotėlio. Po to tėvas kiekvienam šeimos nariui, arba kiekvienam esančiam prie stalo, ištiesia savo paplotėlį. Taip padaro ir motina. Po jų visi vakarieniautojai pasikeičia linkėjimais ir paplotėlių kąsniukais. Reikia žiūrėti, kad nė vieno neaplenktum ir tavęs niekas neaplenktų, nes tai reiškia didelę nelaimę, o gal ir mirtį ateinančiais metais. Laužiant paplotėlį, visi stengiasi atsilaužti didesnį gabalą, negu lieka laikančiajam. Tuomet laužančiojo metai bus geresni. Laikantysis saugoja, kad nenulaužtų didelio gabalo, nes gali jo "laimę nulaužti".

Jeigu ant stalo dedami obuoliai, tai po paplotėlio laužymo motina paima vieną obuolį, supjausto į tiek dalių, kiek yra vakarieniautojų, ir pirmąjį gabalėlį duoda tėvui. Tuo prisimenamas pirmųjų tėvų nupuolimas: kai Ieva davė obuolį Adomui, o tas jį ėmė ir valgė. Paskui obuolio gabalėliai išdalinami vakarieniautojams.

Kitų valgių valgymo eilė nenustatyta: valgo, ką kas nori, bet labai svarbu bent paragauti kiekvieno valgio. Kas aplenkia kūčių valgius, tas nesulauks kitų Kūčių.
Kūčių vakarienės metu užsilaikoma ramiai, rimtai, per daug nekalbama, nejuokaujama ir nevartojama alkoholinių gėrimų. Jeigu kam būtinai reikia užsigerti, tai geriamas vanduo, naminė gira, vaisių sultys. Vakarienę pavalgius, neskubama nueiti nuo stalo: kas pirmas atsikels kam nors nebaigus valgyti, pirmas ir mirs. Šeima pasilieka sėdėti, nuotaika truputį prašviesėja, daromi būrimai ir spėliojimai apie ateinančius metus, sveikatą ir laimę, meilę ir t.t. Kūčių vakaras labai turtingas būrimais.

Pasibaigus būrimams, šeima renkasi prie Kalėdų eglutės. Labai graži tradicija yra bendras kalėdinių giesmių giedojimas ir Šv. Rašto ištraukos apie Kristaus gimimą skaitymas. Paprastai skaito vyriausias amžiumi šeimos narys. Jeigu tebeturime savo tarpe senelių (arba tėvų), kurie gimę ir augę Lietuvoje, prie eglutės paprašykime, kad papasakotų, kaip jie šventė Kalėdas, kai dar buvo maži ir gyveno savo tėvynėje. Būtų gražu, kad visą šeimynišką programą prie eglutės įsirašytume į juostelę arba vaizdajuostę, o paskui užrašytume datą ir pasidėtume. Ji bus labai brangi, kai vaikai užaugs, o senelių galbūt jau nebeturėsime savo tarpe.

Kalėdų dovanos ir Kalėdų senis Lietuvos nepriklausomybės laikais tebebuvo gana nauji dalykai. Anksčiau žmonės Kalėdas švęsdavo ne dėl dovanų, bet dėl to, kad tai Dievo Sūnaus gimimo diena. Kūčių vakarienės, bendros maldos, pabendravimo su savaisiais visiškai užteko, kad įsiviešpatautų šventiška nuotaika. Tačiau vėlesniais laikais prisidėjo ir kiti priedai, kuriuos esame pratę matyti svetimuose, nekrikščioniškuose kraštuose: eglutės, dovanos, blizgučiai, Kalėdų seniai.

Kai Lietuvoje jau buvo puošiama eglutė ir tikimasi dovanų, vaikai tas dovanas turėjo "užsidirbti". Atėjęs Kalėdų senelis reikalaudavo, kad vaikai atliktų trumpą programėlę. Kiekvienas vaikas pasirodydavo, kaip mokėdavo: vieni deklamuodavo, kiti padainuodavo, pašokdavo, pagrodavo kokiu instrumentu. Jeigu Kalėdų senelis pats neateidavo į namus, vaikai vis tiek turėdavo pasirodyti, nes Senelis "viską mato", taigi ir juos matys. Pasidalinus dovanomis, vaikai paprastai eidavo gulti, o suaugusieji būtinai važiuodavo į Piemenėlių mišias (kitur dar vadinamas Bernelių mišiomis).

Būrimai  


Štai pluoštelis būrimų ir spėliojimų, būdingų Kūčių vakarui.

• Sėdint prie stalo, dairomasi į sienas, kur nuo žvakių šviesos išsitiesia valgančiųjų šešėliai. Jeigu šešėlis atrodo didelis, stambus, apimąs visą žmogų, tai tie metai bus geri, nekamuos ligos, viskas gerai klosis. Jei šešėlis be galvos - ištiks skaudi nelaimė; jei plonas, neaiškus, virpantis, bus sunkūs metai.
• Iš po staltiesės traukiami šieno stiebeliai. Negalima rinktis - reikia ištraukti tą, kuris pirmiausia pirštais užkliudomas. Ištraukus ilgą, laibą šiaudą, mergaitė gali tikėtis aukšto, laibo vyro (arba bent draugo), o trumpas, storas, kumpas šiaudelis reiškia žemo ūgio, storą, susirietusį vyrą. Jei tai pasitaiko vyriškiui, tai jo būsimoji žmona bus laiba, aukšta arba stora, mažiukė - kaip ir ištrauktas šiaudelis. Vedusieji iš šiaudo išvaizdos taip pat gali nuspėti ateinančių metų laimę. Plonas šiaudelis reiškia susiplojusią, tuščią piniginę, "liesus " metus, o storas - turtingus metus, pilną piniginę. Jei ištekėjusi moteris ištraukia šiaudelį, kurio vidurys sustorėjęs, tai ateinančiais metais susilauks vaikelio.
• Tebesėdint prie stalo, daromi ir kiti būrimai. Pvz.:paimamos trys lėkštės; po viena padedamas raktas, po antra žiedas, o po trečia - pinigas. Lėkštės sumaišomos ir reikia vieną pasirinkti. Žiedas yra meilė, vedybos; raktas reiškia šeimininkavimą savo bute arba namuose, o pinigas - turtingus ateinančius metus. Suglamžomas popieriaus lapas, padedamas ant lėkštės ar lentelės ir žiūrima į jo šešėlį ant sienos. Pirmoji mintis yra lemiama. Jei pamatai kokią susisiekimo priemonę, daug keliausi ateinančiais metais; namą ar pastatą - kelsiesi į naują vietą; gėlę ar kokį augalą - laukia vedybos; lopšį - susilauksi naujo šeimos nario; karstą ar degančią žvakę - mirsi. Panašūs būrimai daromi su ištirpytu vašku, supilant jį į šaltą vandenį ir žiūrint į jo šešėlį ant sienos.
Atsikėlus nuo kūčių stalo, maistas paliekamas per naktį. Mirusiųjų giminių ir artimųjų vėlės ateis naktį namų aplankyti ir pasivaišinti. Buvo tikima, kad Jėzus išleidžia visas vėles į žemę aplankyti savųjų. Būtų gėda, jeigu apsilankiusios vėlės turėtų grįžti atgal nepavaišintos. Žinoma, Lietuvoje žiemos metu tai buvo lengva padaryti, nes šaltoje patalpoje maistas nesugesdavo. Jeigu norime šio papročio laikytis šiltesnio klimato kraštuose arba kambaryje, kuris žiemos metu yra gerai apšildomas, palikime nakčiai ant stalo tik tokius patiekalus, kurie negenda, o kitus padėkime į šaldytuvą.
Liaudis tikėjo, kad Kūčių naktis yra stebuklinga: ne tik galima sužinoti apie savo ateitį įvairiais būrimais ir apeigomis, bet visa gamta jaučia tos nakties svarbumą. Kūčių naktį, lygiai 12 val, visi gyvuliai gali kalbėti žmonių kalba. Tik yra labai pavojinga jų pokalbių klausytis, nes gali išgirsti savo mirties dieną. Pačiame vidurnaktį visas vanduo pavirsta vynu, tik reikia pataikyti atitinkamą momentą - jis būna labai trumpas. Jeigu Kūčių naktį dangus giedras, žvaigždėtas, tai bus geri metai. Kūčių vakarą taip pat negalima gulti nepasimeldus, nes visus metus kamuos baisūs sapnai.
• Po vakarienės mergaitės pašluoja trobą, supila sąšlavas į prijuostę, nuneša į kryžkelę ir iškrečia.. Tada stovi ir klausosi: iš kurio krašto šunes loja - iš tos pusės gaus sau vyrą
• Atsisėdusi nugara į duris, per galvą meta batą: jei batas nukrinta smaigaliu atsuktu į duris, tais metais teks iš namų išeiti (pvz., ištekėti, išvažiuoti toli į mokyklą; vyras - į kariuomenę, į tolimą tarnybą ir pan.). Jeigu bato kulnis į duris, tai liksi pas tėvus.
• Surenka troboje esančių batus, sudeda į krūvą, o paskui vieną paskui kitą deda eile link durų. Kieno batas atsiremia į duris, tas pirmasis išeis iš namų (kai kur sakoma, kad pirmasis mirs).
• Norint pamatyti savo ateitį, reikia po kūčių vakarienės nueiti į tuščią kambarį, pastatyti veidrodį, kad atsiremtų į duris ir, pasilenkus per tarpkojį, žiūrėti į veidrodį - pamatysi būsimą vyrą arba žmoną.
• Reikia pilnos stiklinės vandens, auksinio vestuvinio žiedo, veidrodžio ir dviejų žvakių. Visa turi būti padėta ant baltos staltiesės. Į stiklinę įmesti vestuvinį žiedą, uždegti žvakes ir pastatyti iš abiejų veidrodžio šonų. Atsisėdus prieš veidrodį, imti pirštais iš stiklinės žiedą ir vėl panardinti į vandenį. Tai padaryti tris kartus. Trečią kartą, žiedą išėmus iš vandens, žiūrėti pro jo vidurį į veidrodį - gali pamatyti savo ateitį arba vyrą, už kurio ištekėsi.
• Į šalto vandens stiklinę įlašinti kelis lašus vaško nuo pašventintos žvakės. Vandenį pastatyti prie lovos. Tą naktį susapnuosi savo būsimąjį arba būsimąją.
• Paimti dubenį vandens ir 12 lapelių su įrašytais vyrų vardais. Lapelius pritvirtinti prie dubens kraštų taip, kad vienas šonas būtų nusviręs virš vandens (galima juos prilipdyti gabalėliu pašildyto, minkšto vaško). Nedidelį žvakigalį įsprausti į bulvės arba ropės griežinėlį, uždegti ir paleisti ant vandens plūduriuoti. Vandenį reikia atsargiai pamaišyti pirštu, kad žvakė plauktų. Prie kurio popierėlio priplauks ir uždegs, tai tokiu vardu bus tavo vyras. Galima ant lapelių surašyti ir klausimus apie ateinančius metus, bet atsakymai tegali būti "taip" arba "ne". Kurį lapelį žvakė uždegs, arba prie kurio bent priplauks, tai tie dalykai išsipildys.
• Paprasčiausias būrimas yra skaičiavimas poromis. Galima skaičiuoti sausus šližikus, degtukus, žirnius, malkas prie židinio, saldainius ir t.t. Jeigu išeina pora, bus vestuvės ateinančiais metais.

Kūčių valgiai
 

Prėskučiai (šližikai) su aguonų pienu
1 puodelis miltų su kėlimo milteliais
2 puod. paprastų kvietinių miltų
2 šaukštai malto cukraus
1 kiaušinis
1/2 sv. margarino (dvi plytelės)
1 puod. vandens (maždaug)
Viską sumaišyti, išminkyti, tešlą atšaldyti šaldytuve 2-3 valandas arba per naktį. Suvoliojus piršto storumo voleliais supjaustyti maždaug 1 cm ilgio gabaliukais ir kepti 350 laipsnių krosnyje iki gerai paruduos.

Aguonų pienas

Maždaug 1 puoduką aguonų užpilti 2 puodukais verdančio vandens. Pamirkyti bent 5 minutes (kol aguonų grūdeliai suminkštėja), vandenį nukošti per sietelį. Supylus aguonas į indą siauresniu dugnu, gerai sugrūsti. Galima ir sumalti malama mašinėle. Sugrūstas aguonas užpilti pasaldintu, virtu vandeniu ar pienu, kad būtų gana skysta sriuba. Valgyti taip: į dubenėlį įsidedama norimas prėskučių kiekis, užpilama aguonų pienu ir valgoma panašiai, kaip javainiai.
Keptos žuvelės (marinuotos)
2 sv. mažų žuvelių stintų
druskos ir pipirų pagal skonį,
apie 1/2 puod. miltų
alyvos kepimui
Žuveles nuvalyti, nupjauti galvas ir išimti vidurius (galima jas pirkti šaldytas, jau paruoštas kepimui). Miltus sumaišyti su druska ir pipirais, išvolioti juose žuveles ir iškepti alyvoje. Iškeptas ataušinti. Paruošus marinatą, gerai atvėsinti ir užpilti ant žuvelių, kad visiškai jas apsemtų. Valgyti tik po 6-7 valandų. Galima paruošti iš vakaro ir padėti šaldytuve iki kūčių.
Šitaip marinuoti galima ir kitokią žuvį, kuri kepama arba skystyje (marinate) greitai nesubyra.

Marinatas

1 svogūnas
1 kotas saliero
10 karčiųjų pipirų
3 lauro lapeliai
3 gvazdikėliai
pusė šaukštelio cukraus
1 puod. acto (bespalvio)
2 puod. vandens
truputis druskos (nepamirškite, kad žuvelės jau buvo pasūdytos kepant, todėl nereikia daug druskos. Galima ir visai jos nedėti.
Viską sudėti į puodą ir pavirinti 10-15 min., kol svogūnas ir salierai suminkštėja. Vartoti visiškai ataušintą.
Įdaryti žuvies pjaustiniai
4-5 pjaustiniai - be kaulų
4 šaukštai alyvos
3/4 puod. grybų (gali būti virti, švieži arba džiovinti)
1 nemažas svogūnas
1/2 puod. rūgštaus vyno (bespalvio)
1 šaukštas kapotų petražolių
druskos pagal skonį (maždaug pusė šaukštelio)
1/2 puod. sultinio
3/4 puod. baltos duonos džiuvėsiukų
Sultinys gaunamas, verdant žuvies kaulus (galima vartoti ir galvą) su prieskoniais; svogūnais, petražolėmis, salierais, pipirais (karčiaisiais), o paskui gerai iškošiamas per sietelį.
Grybus ir svogūnus pakepinti alyvoje (jeigu grybai buvo džiovinti, tai juos pirma reikia užpilti verdančiu vandeniu, pamirkyti bent 15 min., po to nusunkti ir vartoti), suberti druską, prieskonius ir džiuvėsėlius, įpilant ir 3-4 šaukštus sultinio. Ištiesus žuvies pjaustinius ant lentelės arba vaškuoto popieriaus, dėti po šaukštą mišinio, susukti, apvynioti siūlu, kad neatsileistų ir pavolioti į likusius džiuvėsiukus. Kepimo indą ištepti alyva, sudėti žuvį ir kepti 325 laipsnių krosnyje apie 20-25 min. Prieš baigiant kepti, įpilti vyną su likusiu sultiniu. Kepti dar 10 min. 350 laipsnių krosnyje. Kai žuvis kiek pravėsta, atsargiai nuvynioti siūlus. Šis patiekalas duodamas į stalą šiltas.

Marinuoti grybai

apie 2 sv. mažų baltų, šviežių grybų
3 šaukštai citrinos sunkos
1 šaukštelis druskos (galima mažiau, jeigu patinka)
6 puod. verdančio vandens
1 svogūnas
1 skiltelė česnako
Marinatas
3/4 puod. acto (skaidraus)
2/3 puod. skysčio, kuriame vyrė grybai
7 sutraiškyti kartieji pipirai
1 lauro lapelis
2-3 šaukštai alyvos
1 šaukštelis cukraus
Į verdantį vandenį suberti druską, supilti citrinų sunką ir sudėti nuvalytus grybus (jeigu grybai nedideli, nereikia jų pjaustyti). Pavirti maždaug 5 min. Nusunkti. Svogūną supjaustyti ritinėliais ir išskaidyti, česnaką smulkiai sukapoti. Į stiklinį indą eilėmis dėti grybus ir svogūną su česnaku. Tuo tarpu užvirinti 2/3 puod. skysčio, kuriame virė grybai, sudėti visus likusius prieskonius, užvirinti ir pavirinti apie 5 min. Skystį atvėsinti ir užpilti ant grybų. Ant viršaus atsargiai užpilti alyvą. Laikyti šaldytuve. Tinka valgyti rytojaus dieną. Valgomi šalti.


11612

Komentarai (2)
1. 02-11-2009 18:05
:upset :upset :upset :upset :upset :upset
zdislovas
2. 24-11-2009 17:47
:x :x :x :x :x :x :x :x
kiskiu feja

Tik registruoti vartotojai gali rašyti komentarus.
Prašome prisiregistruoti.

Powered by AkoComment Tweaked Special Edition v.1.4.6
AkoComment © Copyright 2004 by Arthur Konze - www.mamboportal.com
All right reserved

 
< Peržiūrėti   Kitas >
KLAUSIMAS
Ar dalyvaujate labdaros akcijose?
 
SKELBIMAI

Active ImageMolėtų rajono Alantos senelių globos namai kviečia aplankyti naujai sukurtą interneto svetainę.

 

 
Radijas internete

Copyright vEsti24
GALERIJA
REKLAMA
Skelbimai