Top Logo ALUNTA
TITULINIS
MENIU
TITULINIS
NAUJIENOS
MEDŽIOKLĖ
STRAIPSNIAI
SPAUDOJE
KAIMAS
GALERIJA
PAIEŠKA
NUORODOS
Orų prognozė
Naujienos trumpai
mod_dbrss2 AJAX RSS Reader poweredbysimplepie
Kunigystė – ne profesija, kunigystė - pašaukimas Spausdinti
2006 m. lapkričio 17, Penktadienis

Active ImageŠarūnas Preikšas

„Anykščių mergos, Kurklių pievos, Balninkų vyžos, Molėtų ubagai, Aluntos bažnyčia...“- taip senovėje protėviai Rytų Aukštaitijoje apibūdindavo savo kraštą. Keitėsi laikai, keitėsi santvarkos. Balninkiečiai vyžų seniai nebenešioja, molėtiškių ubagais šiandien irgi nepavadinsi. Tik Rytų Aukštaitijoje išvaizdingiausia, iš bet kurios pusės daugiau kaip dešimt kilometrų matoma, ant aukšto kalno balta, kaip nuotaka, Alantos bažnyčia stovi kaip stovėjusi, 51 m aukščio fasadiniais bokštais į dangų ir į apylinkes dairosi.

Kaip tik šventadienis ar kokios religinės šventės, kaimų vieškeliais ir laukų keleliais bei takeliais per klonius ir kalvas, paežerėmis ir Virintos pakrantėmis į tų bokštų pusę ir atgal kas po kelis, o kas ir po kelioliką kilometrų įveikia. Kas, kad vasarą saulė negailestingai svilina, kas, kad rudenį lietus kiaurai merkia, kas, kad žiemą žvarbus šiaurys kiaurai košia, kartais lyg adatėlių ar smulkių stiklo šukių chuliganiškai į primerktas akis sniegą skaudžiai svaido. Pažiūri į tuomet sutiktas močiutes, jų įraudusius skruostus, gyvenimo naštos raukšlių išvagotuose veiduose nors ir ašarotas, bet žvaliai, šiltai, draugiškai ir net valiūkiškai spindinčias jų akis ir tampa gėda, kad esi toks ištižęs, alpsti nuo saulės spindulėlio šilumos, iš debesėlio nuritusio vandens lašo ar tirti nuo šalčio, tesugebėjęs „šildytis“ tik tuo, kad mintyse keikei „šunišką“ orą... Kartais dar pagalvoji: „Kokio galo tokiu oru jos taip toli baladojasi, atsiklauptų prieš kryželį, kokį šventojo paveikslėlį, užsidegtų žvakelę ir melstųsi sau šiltai namuose, juk tam pačiam Dievui ir namuose, ir bažnyčioje meldžiasi“. „Namuose, vaikeli, taip nesusikaupi. Bažnyčioje kita dvasia. Bažnyčia – Dievo namai, ten artimiau su juo bendrauji, visai kita nuotaika. Aš ir mano bendraamžės ką nors dirbdamos greitai pavargstame, bet man ir draugėms nesunku penkis kilometrus į bažnyčią ir tiek pat atgal nueiti. Kitos dvigubai toliau vaikšto. Bažnyčioje dalyvaudama mišiose ir pamaldose, klausydama gražių, prasmingų ir teisingų kunigo Sigito Sudento pamokslų, jo gražiai skaitomo švento rašto, pailsiu, pasikraunu ir įgyju naujų jėgų, stiprybės. Jei parūpsta koks religijos klausimas, kunigas nesididžiuoja, nėra išpuikęs dvasininkas, visada aiškiai ir išsamiai paaiškina, maloniai kalba ir bendrauja bet kokiais kitais klausimais, pataria, paguodžia. Kai atvyko klebonas S.Sudentas, iš karto pajutome, kad turime rūpestingą, tikrą Dievo, bažnyčios ir žmonių tarną,“- pasakojo sąžiningai visuose bažnyčios renginiuose dalyvaujanti Kristina Matulionienė iš Laičių kaimo. „Matytumėte kaip gražiai jis meldžiasi, kokios gražios naujesnės giesmės, kokie išmintingi jo pamokslai. Kartais ir pabara. Per trejus metus žmonėms ir bažnyčiai jis padarė daugiau, negu kai kurie per dešimtmetį. Ir pamaldų nepraleidžia. Nesuprantu, kaip jis visur suspėja? Be Alantos jis dar aptarnauja ir Skiemonių (Anykščių r. Š.P.) parapiją. Per Kalėdas Alantoje laikė dvejas mišias, meldėsi Skiemonyse, o vakare dar aukojo mišias Vilniuje Aušros vartuose. Ten mišias jis laiko kiekvieną pirmadienį. Be šių pastovių dalykų, jį gali pamatyti pamaldose Kaune, Panevėžyje, Utenoje ir kitur. Kunigas Sigitas labai rūpinasi tvarka, mėgsta grožį. Viskas nupirkta: ir bažnyčios remontui reikalingos medžiagos, ir žvakidės, ir gėlės. Puošiama ir tvarkoma ne tik bažnyčia, bet ir aplinka“,- kalbėjo alantiškė Aleksandra Šimkūnienė. „Kunigas Sigitas malda ir darbais per trejus metus pelnė žmonių pagarbą ir meilę. Jam skirtini tik geri žodžiai. Jis labai rūpinasi žmonėmis ir bažnyčia. Jei visi kunigai būtų dirbę kaip jis, seniai Alantos bažnyčia būtų buvusi dar gražesnė, o žmonės geresni. Jam rūpi ne tik pamaldūs ir pagyvenę, bet ir vaikai. Jis rado laiko tol kalbėti su seniūnu, Molėtų rajono savivaldybės vadovais, kol gavo mažai naudojamą, apleistą patalpą seniūnijoje, bažnyčios lėšomis ją suremontavo, sutvarkė. Mokytoja Irena Šerelienė turi kur susirinkti su mažyliais, be kitų užsiėmimų kartu su kitomis mokytojomis mokyti vaikus tikybos pradmenų, ruošti juos pirmajai komunijai. Kai seniūnijos salėje šarvojami mirę kraštiečiai, šia patalpa naudojasi velionio artimieji ir atvykusieji į laidotuves,“- pasakojo į kleboniją darbo reikalais atvykęs UAB „Apvija“ direktorius Petras Skripka. Kartu su kitais alantiškiais jis neslėpė savo jausmų, kad literatūros klasikoje aprašytas reiškinys „kunigo naudą velniai gaudo“ gyvas ir šiandien - atsirado kas gviešiasi atimti kunigo rūpesčiu ir lėšomis sutvarkytą, vaikų ir artimojo netekimo bėdos ištiktų žmonių reikmėms naudojamą patalpą. „Reikia pabrėžti, kad pats būdamas nuoširdžiai pamaldus, kunigas S.Sudentas pakeitė pamaldų tvarką, jos tapo ilgesnės. Vyresniems tai daugiausiai patinka, o jaunimui – atvirkščiai. Ačiū klebonui, kad jis rūpinasi ir organizuoja tikinčiųjų ekskursijas ir išvykas į šventas vietas, religinius renginius. Aplankėme kryžių kalną, Aušros vartus, Šiluvos atlaidus, žemaičių Kalvarijas ir kt. Jo rūpesčiu restauruoti altoriai, perdažytos klausyklos, atnaujinta sakykla, nudažyta bažnyčia, dabar remontuojami bokštų stogai – didžiuliai darbai per tokį trumpą laiką“,- pasakojo apie Alantos bažnyčios gyvenimą ir kunigus kruopščiai informaciją renkantis ir kaupiantis pensininkas, buvęs mokytojas Antanas Jakučionis ir negalėjo nuslėpti pasididžiavimo, kad nuo 1969 iki 2000 m. trukusi „atvažiuojančių vargonininkų era“ baigėsi ir nuo 2001 m. visus sodriu balsu ir vargonavimu džiugina alantiškė, kažkada buvusi stropi jo mokinė Rasa Vaškelienė.

Active Image
Kunigo Sigito „gilios jaunystės“ epizodas

Kiti, pajutę bažnyčios išgyvenamą naują dvasinį atgimimą, kunigo pastangomis stiprėjančią jų meilę maldai, kylančią bažnyčios dvasią ir taurumą, vienas per kitą pasakojo, kad klebonas sugeba suburti žmones maldai ne tik bažnyčioje, bet ir įvairiuose parapijos kaimuose. Vakarais užbaigę ruošos darbus žmonės kalba Rožančių, meldžiasi Alantoje, Girsteitiškyje, Laičiuose, Naujasodyje. Alantos bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir kultūros židinys. Dvasingumo, gerumo ir išminties pasimelsti atvykę parapijiečiai pasisemia šv. Mišiose klausydami bažnytinės muzikos ir giesmių, atliekamų kunigo pasikviestų draugų, Lietuvos operos žvaigždžių, solistų Juditos Leitaitės, Irenos Milkevičiūtės, Edmundo Kaniavos, Vladimiro Prudnikovo ir jų mokinių, dažnai viešinčio Lietuvos Mokslų Akademijos choro. Gerą akustiką turinčioje bažnyčioje jau seniai toli garsus ir galingas Alantos bažnyčios choras. Iš kartos į kartą meilė ir pagarba bažnytinei muzikai augo ir stiprėjo. Prie to daug prisidėjo ir Alantoje dirbę kompozitoriai J.Gruodis ir J.Karosas, vargonininkas K.Žiogas.

Active Image

Active Image
Lyg medumi pateptas magnetas traukianti išvaizdžiausia Rytų Aukštaitijoje Alantos bažnyčia

Pasakodami apie jų juntamą kunigo rūpestį jais ir bažnyčia, daugelis nežino ir net nenutuokia, kad jų pamiltam kunigui teko patirti ir įveikti rimtų išbandymų. 1991 m. Vilniuje automobilis „Žiguli“ trenkėsi į sunkvežimį MAZ ir tiesiog palindo po juo. Iš metalo laužo ištrauktas vos pusantrų metų kunigystės keliu Utenoje žengęs „Žiguli“ vairuotojas, kol nieko gero neprognozavusių medikų didžiam nustebimui ėmė kilti naujam gyvenimui, 24 paras išgulėjo be sąmonės, buvo patyręs itin sunkią galvos traumą, 12 kaulų lūžių. Atliekant galvos operacijas, sutrupėję kaukolės kaulai buvo pakeisti neorganinio stiklo, kaip natūralaus kaulo pakaitalo implantais. Kunigėliui pasisekė, kad šios itin retos medžiagos tuo metu iš Olandijos į Lietuvą sužaloto profesoriaus Jurgio Brėdikio gelbėjimui buvo atvežta daugiau negu reikėjo, pakako ir jam. Prieš keturioliką metų tokia pagalba pacientui Lietuvoje buvo išimtinis atvejis. Atgijęs Lietuvoje, kunigas gydėsi Romoje, Pontinijoje, Maskvoje, Izraelyje. Pastarajame prabuvus mėnesį, buvo ruošiamas operacijai ir turėjo pasirinkti: rizikuoti ir po operacijos galbūt nebekalbėti, ar likti tokiu pat ir sunkiai tarti žodžius.

Pasirinko antrąjį kelią. Kasdien eidavo į bažnyčią ir giedodavo Marijos valandas. Stebuklingai pakilęs naujam gyvenimui, kunigas patyrė dar vieną stebuklą – sunkiai, po truputį atgaivino gebėjimą puikiai giedoti mišias. Galvos operacijas primena tik randai ir dalinis veido paralyžius. Patikrintas ir implantų tvirtumas. 1999-ųjų vasarą pakeliui iš Utenos į Vilnių du automobiliai sankryžoje vėl trenkėsi vienas į kitą. Vieno automobilio keleiviui kunigui Sigitui vėl sutrenkta galva, sutrupinti alkūnės ir čiurnos sąnariai. Medikai „guodė“, kad ranka kunigas niekada nepasieks savo veido, sunkiai ir skausmingai vaikščios. Ir vėl stebuklas – kunigas tikriausiai tapo pirmuoju žmogumi Lietuvoje, kuriam pavyko atkurti visiškai sutrupintus alkūnės ir čiurnos sąnarius. „Dievui nėra neįmanomų dalykų – tiktai jam ir turiu dėkoti už savo pakilimą bei galimybę toliau jam tarnauti“,- tvirtina klebonas.

Active Image
Alantos klebonas kunigas Sigitas Sudentas

Iki paskyrimo į Alantos parapiją kunigas Sigitas 13 metų dirbo Utenoje. Prasidėjus Sąjūdžiui, įveikęs nežmoniškai sunkias kliūtis, jis išsirūpino, kad Utenoje būtų statoma antra bažnyčia, sukosi Caritas kūrimosi ir ateitininkų organizacijos plėtros verpetuose. Iškovojus laisvę, Sausio 13-ąją prie Jono Basanavičiaus paminklo laikė šv. mišias, kuriose dalyvavo tada vieningi buvę beveik visi uteniškiai. Prabėgus kelioms dienoms po Sausio 13-osios įvykių, nežinant kuria kryptimi pasuks tolesni įvykiai, daugelis kunigų bijojo vykti į Kauną laikyti mišių, sakyti pamokslo. Paskambinus vyskupui, kunigas Sigitas nedvejodamas sutiko, skubiai atvyko, drąsiai ir uždegančiai aukojo mišias, sakė žmonėms stiprybės ir pasiryžimo kovoti už krašto laisvę ir lietuvybę įkvepiantį pamokslą. Vėliau sužinojo, kad už tai jis buvo įtrauktas į suimamųjų sąrašus, jei įvykiai būtų kitaip pakrypę, butų patyręs sovietinio KGB pragaro kančias. Vidurinėje mokykloje buvęs aktyviu komjaunuoliu, po jos baigimo dirbęs padavėju, iš tarybinių valdžios organų gavęs telegramą, kad niekados nebus priimtas į Kauno kunigų seminariją, jos pirmakursiu tapęs tik netikėtai nuskendus į seminariją įstojusiam kitam klierikui ir jį priėmus į jo vietą, maldose niekada nepamiršdamas klieriko, užleidusio jam kelią į kunigystę ir per pirmąsias savo šv. mišias prelato Bitvinsko pamokslo metu jam ištartų žodžių, kad Sigitas turi dirbti už du kunigus, klebonas netausodamas savęs sąžiningai tarnauja Dievui, bažnyčiai ir žmonėms. Šiltai, su rūpesčiu, meile ir pagarba kalbėdamas net ir apie priešiškai prieš jį ir bažnyčią nusiteikusius parapijiečius, didžiųjų metų švenčių ir metų sandūros proga linkėdamas jiems visokeriopos Dievo palaimos gyvenime, įsiklausyti ir išgirsti ką iš tikrųjų jiems Dievas kalba šiandien, kiekvienam pasistatyti savo dvasinę bažnyčią, kunigas Sigitas neabejoja, pasirinktu gyvenimo keliu, džiaugiasi, kad dirba ne pagal kokią profesiją, o pagal pašaukimą. Neįmanoma atsispirti norui palinkėti tikram Dievo tarnui sėkmės, sveikatos, tvirtybės ir visokeriopos Dievo palaimos.

Susiję straipsniai: Dievo garbei, bažnyčios ir žmonių naudai

 
< Peržiūrėti   Kitas >
KLAUSIMAS
Ar dalyvaujate labdaros akcijose?
 
SKELBIMAI

Active ImageMolėtų rajono Alantos senelių globos namai kviečia aplankyti naujai sukurtą interneto svetainę.

 

 
Radijas internete

Copyright vEsti24
GALERIJA
REKLAMA
VESTUVES